jaura

jáura sf. (1) J, K.Būg, NdŽ, Šv, Slnt 1. šlapia, sunki, nederlinga, vasarą išdžiūstanti ir suskylanti dirva; balos žemė, dirvožemis su molio ir šlyno priemaišomis: Dirva – sukepus jaura kaip uola T.Tilv. Jauroj liūtingą vasarą nepjauna LTR. Jáurą gali art tiktai, kai esti nei labai sausa, nei šlapia Vžns. Dabar šitos jáuros negalima įart Užg. Jáuroj bulvių nei nesodink, ba vis tiek supus Ktk. Palijus reikia greit art, kad neįdžiūtų jáuros Užp. Mielagėniškių nuo jáuros net kojos kiauros Prng. Kai jáura sudžiūvo, nors verk – nieko nepadarysi On. Vienur irigacija, kitur drenai, nebėra nei jaurų Vaižg. Galgi išakėsi tokią jáurą! Ut. Kur te grūdui išlįst tokioj jáuroj, ir plūgas nepakabina! Lkm. Netikus ir jų žemė, vien jáura Ds. Tokioje jáuroje niekas nesuga Brt. Jáuroj tai rugiai dar užauga, vasarojaus geriau nei nesėk Trgn. Ir šiemet sėsim kviečius, kur tik jáura Lkm. Jáuroj gal reiks sėt dobilai, ba labai auga Rk. Gerai padirbk, ir jáuroj užaugs Užp. Mūsų krašte nėra smėlynų, o vien tik molynės ir jáuros Kkl. 2. klampi vieta, klampynė, bala: Mūsų karvelė jáuro[je] nužuvo Krt. Nevažiuok par mišką, bet neišvažiuosi – ten didžiausia jáura Pln. Įsmukau kaip į jáurą Kl. Ar čia tokias jáuras ištaisys? Kal. Liepė paklausti, ar ilgai jam reiks bekliumpyti po jaurą Bržr. Veiza – besukritę į jáuras BM368. 3. smėlynė su priemoliu: Videniškių žemė yra vidutiniška, vietom biškį smėlėta ir molėta, kaip pas mumis vadina jaura Vdn.